Turistinis maršrutas „Lidijos takais“ / Die touristische Route „Auf Lidijas Spuren“ / The tourist route „Lidija Trails“

Lidijos takais

Šiuo maršrutu siekiama supažindinti bent su nedidele dalimi darbų, kuriuos įkvėpta Smalininkų apylinkių grožio kūrė miniatūros meistrė Lidija Meškaitytė. Aplankykite visus 9 maršruto objektus, sužinokite daugiau apie apylinkes ir pamatykite jas per dailininkės kūrybos prizmę.

Bendras „žiedinio“ maršruto ilgis – apie 7,4 km.

Diese Route soll zumindest einen kleinen Teil der Werke der Miniaturenmalerin Lidija Meškaitytė vorstellen, die von der Schönheit der Umgebung Smalininkais inspiriert wurden. Besuchen Sie alle 9 Stationen auf der Route, erfahren Sie mehr über die Gegend und sehen Sie sie durch das Prisma des Werks der Künstlerin.

Die Gesamtlänge des „Rundwegs“ beträgt etwa 7,4 km.

The aim of this route is to introduce at least a small part of the works created by the miniature artist Lidija Meškaitytė, inspired by the beauty of the Smalininkai surroundings. Visit all 9 destinations on the route, learn more about the area and see it through the prism of the artist’s work.

The total length of the “circular” route is about 7.4 km.

APIE DAILININKĘ / ÜBER DIE KÜNSTLERIN / ABOUT THE ARTIST

Lidijos takais

Lidija Meškaitytė (1926–1993) – žymiausia ne tik Klaipėdos krašto, bet ir visos Lietuvos savamokslė tapytoja. 1933–1941 mokėsi Smalininkų vokiečių pradžios mokykloje. 1944 metais evakuojantis į Vokietiją, nutikus nelaimei, Kauno traukinių stotyje griūvančio namo buvo stipriai suluošinta. Bandydama užsimiršti, vos 17 metų sulaukusi Lidija, pradėjo piešti. Taip kovojant su negalia atsiskleidė jos savitas talentas. Meninis L. Meškaitytės palikimas dovanotas valstybei ir saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Jį sudaro apie 370 kūrinių akvarele (peizažai, portretai, autoportretai, keli interjerai bei natiurmortai, sveikinimo atvirukai), daugiau kaip 300 piešinių, eskizų, keli atvirukų rinkiniai. Vertingiausia kūrybos dalis – peizažinės miniatiūros: jos priskiriamos dailės aukso fondui ir yra unikalus palikimas, neturintis analogų pasaulyje. L. Meškaitytės piešiniai atlikti taškavimo metodu – tai 2×3.5 cm lapeliai. Vienos miniatiūros nutapymas (nutaškavimas) užtrukdavo ne vieną mėnesį.

Dailininkės įkvėpimo šaltinis buvo Smalininkų apylinkės – jos gimtinė. L. Meškaitytei rūpėjo įsiklausyti į subtiliausius gamtos nuotaikų niuansus, savo pojūčius perkelti į miniatiūrinį popieriaus lapelį. Tai fiksuota kantriai ir kruopščiai, tapant beveik sausu, plonyčiu teptuku, potėpis po potėpio kuriant vaizdą.

Lidijos miniatiūros labai savitos – tokių Lietuvos dailėje nebuvo ir nėra. L. Meškaitytei būdinga subtili dvasinė klausa, ypač jautri uždaro pasaulio įvykiams, neskubus įsižiūrėjimas ir įsijautimas į gilesnius būties aspektus. Smalininkuose galima pamatyti dailininkės gimtąją seną kaimo sodybą, kurioje ji gyveno ir kūrė. 1993 m. Lidija Meškaitytė palaidota Smalininkų kapinėse, šalia savo tėvų – Jono ir Anės Meškaičių.

Lidija Meškaitytė (1926–1993) war die bekannteste autodidaktische Malerin nicht nur in der Region Klaipėda, sondern auch in Litauen. 1933–1941 besuchte sie die deutsche Volksschule in Smalininkai. 1944, während der Evakuierung nach Deutschland, wurde sie bei einem Unfall durch den Einsturz eines Hauses am Bahnhof von Kaunas schwer verletzt. Im Alter von 17 Jahren begann Lidija, im Versuch, ihr Trauma der Behinderung zu bewältigen, zu zeichnen. Auf diese Weise kam ihr einzigartiges Talent zum Vorschein, während sie mit ihrer lebenslangen Behinderung kämpfte. Der künstlerische Nachlass von Lidija Meškaitytė ist dem litauischen Staat geschenkt worden und wird im Litauischen Kunstmuseum in Vilnius aufbewahrt. Er besteht aus etwa 370 Aquarellen (Landschaften, Porträts, Selbstporträts, mehrere Innenräume und Stillleben, Grußkarten), mehr als 300 Zeichnungen, Skizzen und mehreren Postkartensammlungen. Der wertvollste Teil ihres Oeuvres sind ihre Landschaftsminiaturen, die als ein einzigartiges Vermächtnis gelten, das weltweit seinesgleichen sucht. Meškaitytės Bilder wurden im Stil des Pointillismus auf 2×3,5 cm großen Blättern angefertigt. Es dauerte jeweils mehrere Monate, bis eine Miniatur fertig war.

Ihre Inspiration suchte die Künstlerin in der Umgebung von Smalininkai – ihrem Geburtsort. L. Meškaitytė war daran interessiert, die feinsten Nuancen der Stimmungen der Natur aufzunehmen und auf ein kleines Stück Papier zu übertragen. Dies geschah geduldig und akribisch, indem sie mit einem fast trockenen, dünnen Pinsel malte und das Bild Punkt für Punkt entstehen ließ.

Lidija Meškaitytės Miniaturen sind unverwechselbar – es gab und gibt nichts Vergleichbares in der litauischen Kunst. L. Meškaitytė zeichnet sich durch eine subtile Empfindsamkeit aus, die in besonderer Weise auf äußere Eindrücke reagierte, durch eine bedächtige Einsicht und Einfühlung in die tieferen Aspekte der Existenz. In Smalininkai kann man noch das alte Bauernhaus der Künstlerin besuchen, in dem sie lebte und arbeitete. Lidija Meškaitytė wurde 1993 auf dem Friedhof von Smalininkai neben ihren Eltern, Jonas und Anė Meškaičiai, beigesetzt.

Lidija Meškaitytė (1926–1993) was the most famous self-taught painter not only in the Klaipėda Region but also in Lithuania. From 1933 to 1941, she attended the German elementary school in Smalininkai. In 1944, during the evacuation to Germany, she was severely injured when a house collapsed at the Kaunas train station. At the age of 17, Lidija began to draw in an attempt to overcome this trauma. In this way, her unique talent emerged as she struggled with her disability. The artistic legacy of Lidija Meškaitytė has been donated to the Lithuanian state and is preserved at the Lithuanian Art Museum in Vilnius. It consists of about 370 watercolours (landscapes, portraits, self-portraits, several interiors and still lifes, greeting cards), more than 300 drawings, sketches, and several collections of postcards. The most valuable part of her oeuvre is her landscape miniatures, considered a golden treasure of art and a unique legacy unparalleled in the world. Meškaitytė’s drawings were made using a dotting (pointillist) method on 2×3.5 cm sheets. Completing a single miniature often took several months.

The artist’s inspiration came from the Smalininkai area — her birthplace. L. Meškaitytė sought to capture the subtlest nuances of nature’s moods and transfer her impressions onto a miniature piece of paper. This was recorded patiently and meticulously, painting with an almost dry, thin brush, building the image dot by dot.

Lidija’s miniatures are highly distinctive — there were and are none comparable in Lithuanian art. L. Meškaitytė is characterised by a delicate sensibility, an attentive, unhurried gaze, and empathy for the deeper aspects of existence. In Smalininkai, one can still see the artist’s old farmhouse where she lived and worked. Lidija Meškaitytė was buried in 1993 in the Smalininkai cemetery, next to her parents, Jonas and Anė Meškaičiai.

1 MARŠRUTO OBJEKTAS:

„VANDENS MATAVIMO STOTIS“ / „WASSERMESSSTATION“ / „WATER MEASURING STATION”

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Vandens matavimo stotis. 1960 m.

Prieš Jūsų akis – Smalininkų vandens matavimo stotis, įsteigta 1811 metų lapkričio 1 dieną. Tai viena seniausių vandens matavimo stočių ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Stoties paskirtis – stebėti Nemuno vandens lygį, užšalimus ir ledonešius. Įrengiant Smalininkų uostą šlaite pastatyti mūriniai (akmens) laiptai. Prie jų šoninių sienų pritvirtintos 4, o prie šalia esančio namo sienos – 1 matuoklė labai aukštam vandens lygiui matuoti. Iki metrinės sistemos įvedimo vanduo buvo matuojamas ir užrašomas prūsų pėdomis (vok. Fuss) ir coliais (vok. Zoll).

Kaip dažnai buvo matuojamas vandens lygis?

Iki 1925 metų vandens lygis stebėtas kartą per parą (12 val.), nuo 1925 – triskart (7, 13, 19 val.), nuo 1946 – dukart. 1961 įrengtas limnigrafas, nenutrūkstamai užrašantis Nemuno vandens lygio svyravimus, o 1997 jį pakeitė automatinė vandens lygio registravimo stotis, veikianti iki šiol. Paskutinis didysis potvynis, panardinęs po vandeniu vandens matavimo stotį, praūžė 2010 metais.

Stebėjimų medžiaga turima nuo 1811 m. Tų metų lapkričio 1 d. muitinės kontrolierius Butrimas stebėjimų žurnale įrašė pirmuosius duomenis. Tokios ilgos stebėjimų istorijos neturi nė viena buvusių Rytprūsių vandens matavimo stotis – ir tik labai nedaug pasaulyje.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Wassermessstation. 1960.

Die am 1. November 1811 gegründete Wassermessstation Smalininkai liegt direkt vor Ihnen. Sie ist eine der ältesten Wassermessstationen nicht nur in Kleinlitauen, sondern auch in ganz Litauen.

Zweck der Station: Überwachung des Pegels der Memel, von Frost und Eisstürmen. Während des Baus des Hafens von Smalininkai wurde eine Steintreppe am Hang errichtet. An den Seitenwänden wurden vier Pegel angebracht, und ein weiterer Pegel an der Wand eines nahe gelegenen Hauses, um sehr hohe Wasserstände zu messen. Vor der Einführung des metrischen Systems wurde das Wasser in preußischen Fuß (Fuss) und Zoll gemessen und aufgezeichnet.

Wie oft wurde der Wasserstand gemessen?

Bis 1925 wurde der Wasserstand einmal pro Tag (12 Stunden) gemessen, ab 1925 dreimal täglich (7, 13, 19 Uhr), ab 1946 zweimal täglich. Im Jahr 1961 wurde ein Limniograph installiert, der die Schwankungen des Wasserstands der Memel kontinuierlich aufzeichnete. 1997 wurde er durch eine automatische Wasserstandsmessstation ersetzt, die noch heute in Betrieb ist. Das letzte große Hochwasser, bei dem die Messstation überflutet wurde, ereignete sich im Jahr 2010.

Am 1. November des Gründungsjahres nahm Zollinspektor Butrimas die ersten Einträge in das Beobachtungsprotokoll vor. Keine andere Wassermessstation in Ostpreußen (und nur wenige in der Welt) verfügt über eine so lange Datenerfassungsreihe.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Water measuring station. 1960.

Here you see the Smalininkai water measuring station, established on 1st of November 1811. It is one of the oldest water measuring stations not only in Lithuania Minor, but also in the whole Lithuania.

Purpose of the station: to monitor the water level of the Nemunas River, frost, and ice drifts. During the construction of the Smalininkai harbor, a stone staircase was built on the slope. Four gauges were attached to the side walls, and one gauge to the wall of a nearby house to measure very high water levels. Before the introduction of the metric system, the water was measured and recorded in Prussian feet (Fuss) and inches (Zoll).

How often was the water level measured?

Until 1925, the water level was monitored once a day (12 h), from 1925 – three times (7, 13, 19 h), and from 1946 – twice daily. In 1961 a limnigraph was installed to continuously record the fluctuations of the Nemunas water level, and in 1997 it was replaced by an automatic water level recording station, which still operates today. The last major flood that submerged the measuring station occurred in 2010.

On 1st November of the founding year, customs inspector Butrimas made the first entries in the observation log. No other water measuring station in former East Prussia (and very few in the world) has such a long continuous record.

2 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Senoji muitinė / Das alte Zollgebäude / The old customs building

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Smalininkai. 1958 m.

Šioje L. Meškaitytės miniatiūroje pavaizduotas akinamai baltos spalvos buvusios muitinės pastatas. Dar Vytauto laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko esminiai prekybos, muitinių ir muitų pokyčiai. Pirkliai privalėjo keliauti nustatytu keliu arba plaukti upe. Vežantysis prekes privalėjo atvykti į muitinę, miestelį ar pilį ir prisistatyti vietos administracijai, parodyti prekes ir sumokėti pristatymo muitą. Vėliau muitinės ir muitai nuomoti, dažniausiai žydams.

XIX a. II pusėje padidėjo Jurbarko miesto muitinės reikšmė. Ši muitinė tikrindavo visus Nemunu plaukusius laivus. Iš Rytprūsių į Kauno guberniją daugiausiai gabendavo žuvų (silkių), grūdų, trąšų, akmens anglių, metalo, žemės ūkio mašinų, sėklų. Į Rytprūsius vežta mediena, grūdai, linai, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, prie naujos valstybinės sienos įkurta Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės, Smalininkų, Panemunės, Šilininkų, Rusnės, Nidos muitinės. Pertvarkius muitinių sistemą, Jurbarko muitinė perkelta į Smalininkus. 1930 m. Smalininkų muitinėje dirbo 9 darbuotojai. 1939 m. balandį panaikintos Lietuvos muitinės ir sienos perėjimo punktai, tarp jų ir Smalininkų, Vidkiemio.

Šiuo metu šis muitinės pastatas privatizuotas, jame įrengtas baldų prekybos sandėlis.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Smalininkai. 1958

Diese Miniatur von L. Meškaitytė zeigt das ehemalige Zollgebäude in strahlendem Weiß. Zu Vytautas’ Zeiten gab es im Großfürstentum Litauen große Veränderungen in Bezug auf den Handel, die Sitten und Gebräuche. Die Kaufleute mussten auf einer festen Route reisen oder einen Fluss überqueren. Derjenige, der die Waren transportierte, musste sich beim Zollamt, in der Stadt oder auf der Burg melden, sich der örtlichen Verwaltung vorstellen, die Waren vorzeigen und eine Liefergebühr entrichten. Später wurden die Zollstellen und Zollhäuser verpachtet, meist an Juden.

In der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts nahm die Bedeutung des Zolls von Jurbarkas zu. Dieses Zollamt kontrollierte alle Schiffe, die auf der Memel fuhren. Aus Ostpreußen wurden hauptsächlich Fisch (Hering), Getreide, Düngemittel, Kohle, Metalle, landwirtschaftliche Maschinen und Saatgut in das Gouvernement Kaunas verschifft. Gleichzeitig wurden Holz, Getreide, Flachs, Geflügel, Pferde, Schweinefleisch und Obst nach Ostpreußen transportiert.

Als die Region Klaipėda 1923 an Litauen angegliedert wurde, wurden an der neuen Staatsgrenze die Zollstellen von Klaipėda, Pagėgiai, Šilutė, Smalininkai, Panemune, Šilininkai, Rusnė und Nida eingerichtet. Nach der Neuordnung des Zollwesens wurde das Zollamt Jurbarkas nach Smalininkai verlegt. Im Jahr 1930 hatte das Zollamt Smalininkai 9 Angestellte. Im April 1939 wurden die litauischen Zoll- und Grenzübergangsstellen, einschließlich Smalininkai und Vidkiemis, abgeschafft.

Das Zollgebäude wurde inzwischen privatisiert, und es wurde ein Lager für den Möbelhandel eingerichtet.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Smalininkai. 1958

This miniature by L. Meškaitytė shows the former customs building in brilliant white. In Vytautas’ time, the Grand Duchy of Lithuania underwent major changes in terms of trade, customs and traditions. Merchants had to travel along a fixed route or cross a river. The person transporting the goods had to report to the customs office, town or castle, present himself to the local administration, show the goods and pay a delivery fee. Later, the customs offices and customs houses were leased out, mostly to Jews.

In the second half of the 19th century, the importance of the Jurbarkas customs office increased. This customs office controlled all ships sailing on the Nemunas. Mainly fish (herring), grain, fertilizers, coal, metals, agricultural machinery and seeds were shipped from East Prussia to the Kaunas governorate. At the same time, timber, grain, flax, poultry, horses, pork and fruit were transported to East Prussia.

When the Klaipėda region was annexed to Lithuania in 1923, the customs offices of Klaipėda, Pagėgiai, Šilutė, Smalininkai, Panemune, Šilininkai, Rusnė and Nida were established on the new state border. After the reorganization of the customs system, the Jurbarkas customs office was moved to Smalininkai. In 1930, the Smalininkai customs office had 9 employees. In April 1939, the Lithuanian customs and border crossing points, including Smalininkai and Vidkiemis, were abolished.

In the meantime, the customs building was privatized and a warehouse for the furniture trade was established.

3 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Tiltas prie Šventosios aikštelės / Brücke über die Šventoji / Bridge over the Šventoji

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Tiltas. 1962 m.

Esate istorinėje vietoje prie Šventosios upelio tilto. Šis upelis ilgą laiką buvo valstybinė siena. Dar 1422 m. Melno taika nustatyta siena tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (atskyrusi Mažąją ir Didžiąją Lietuvas) išliko iki XX a. vidurio kaip viena pastoviausių ribų Europoje.

XX a. pasienio gyvenimas daug kartų keitėsi, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą. Gyvenę 15 km atstumu nuo sienos turėjo sienos korteles. Kartą per savaitę be muito leista įvežti 1 kg sviesto, 20 kiaušinių, 2 kg mėsos, paukštį ar žvėrį. Tuo daugelis naudojosi, nes Klaipėdos krašte žemės ūkio produktai buvo pigesni. Dėl kainų skirtumo suklestėjo spekuliacija ir kontrabanda. Padėtis pasikeitė 1939 m. kovą, nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą.

Šventosios žiotys ties Smalininkais – ypatingos svarbos vieta: nuo 1422 m. pro šią vietą ėjo valstybinė siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ir nepakitusi išliko net 500 metų.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Brücke. 1962

Sie befinden sich an einem historischen Ort nahe der Brücke über den Fluss Šventoji. Dieser Fluss war lange Zeit eine Staatsgrenze. Bereits 1422 wurde mit dem Frieden von Melnosee die Grenze zwischen dem Deutschen Orden und dem Großfürstentum Litauen (zwischen Klein- und Großlitauen) festgelegt, die bis zur Mitte des 20. Jahrhunderts eine der beständigsten Grenzen Europas blieb.

Im 20. Jh. änderte sich das Leben an der Grenze mehrfach, besonders nach dem Ersten Weltkrieg, als das Memelgebiet von Deutschland abgetrennt wurde. Wer im Umkreis von 15 km lebte, besaß eine Grenzkarte. Einmal pro Woche durfte man zollfrei 1 kg Butter, 20 Eier, 2 kg Fleisch, ein Geflügel- oder Wildtier einführen. Viele nutzten dies, da landwirtschaftliche Produkte im Memelgebiet günstiger waren. Der Preisunterschied begünstigte Spekulation und Schmuggel. Nach der Annexion des Memelgebiets durch Nazideutschland im März 1939 änderte sich die Lage.

Die Mündung der Šventoji bei Smalininkai ist ein Ort von besonderer Bedeutung: Seit 1422 verläuft hier die Staatsgrenze zwischen Klein- und Großlitauen – und blieb 500 Jahre unverändert.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Bridge. 1962

You are at a historic site near the bridge over the Šventoji stream. For a long time this stream served as a state border. In 1422, the Treaty of Melno established the border between the Teutonic Order and the Grand Duchy of Lithuania (separating Lithuania Minor and Lithuania Major), which remained one of the most stable borders in Europe until the mid-20th century.

In the 20th century, border life changed several times, especially after World War I when the Klaipėda Region was separated from Germany. Residents within 15 km held border cards. Once a week they could import duty-free 1 kg of butter, 20 eggs, 2 kg of meat, a bird or game animal. Many used this as agricultural products were cheaper in the Klaipėda Region. The price gap fueled speculation and smuggling. The situation changed after Nazi Germany annexed Klaipėda in March 1939.

The Šventoji River mouth near Smalininkai is of special significance: since 1422 the state border between Lithuania Minor and Lithuania Major ran here and remained unchanged for 500 years.

4 MARŠRUTO OBJEKTAS:

L. Meškaitytės sodyba / Hof von L. Meškaitytė / L. Meškaitytė Homestead

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Gimtasis namas. 1950 m.

Esate istorinėje vietoje prie Šventosios upelio tilto. Šis upelis ilgą laiką buvo valstybine siena. Dar 1422 Melno taika nustatyta valstybinė siena tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (atskyrusi Mažąją ir Didžiąją Lietuvas) ir išliko iki pat XX a. vidurio kaip viena pastoviausių ribų Europoje.

XX a. pasienio gyvenimas daug kartų keitėsi. Ypač po Pirmojo pasaulinio karo, nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą. Gyvenusieji 15 km. atstumu nuo jos turėjo sienos korteles. Ją pateikus – kartą per savaitę be muito mokesčio iš Klaipėdos krašto leista įvežti 1 kg. sviesto, 20 vnt. kiaušinių, 2 kg. mėsos, paukštį ar žvėrį. Tuo daugelis naudojosi, nes Klaipėdos krašte žemės ūkio produktai buvo daug pigesni. Dėl kainų didelio skirtumo suklestėjo spekuliacija ir kontrabanda. Pasienio ruožas pasikeitė po 1939 m. kovo mėn., nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą.

Šventosios upės žiotys ties Smalininkais – ypatingos svarbos vieta, nes nuo 1422 m. pro šią vietą tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ėjo valstybinė siena, kuri nepakitusi išliko net 500 metų.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Elternhaus. 1950

DRITTE STATION AUF DER ROUTE: „BRÜCKE ÜBER DIE ŠVENTOJI“ (am Parkplatz)

Sie befinden sich an einem historischen Ort in der Nähe der Brücke über den Fluss Šventoji. Dieser Fluss war lange Zeit eine Staatsgrenze. Bereits 1422 wurde mit dem Frieden von Melnosee eine Staatsgrenze zwischen dem Deutschen Orden und dem Großherzogtum Litauen (zwischen Klein- und Großlitauen) festgelegt, die bis Mitte des 20. Jahrhunderts eine der dauerhaftesten Grenzen Europas blieb.

Im 20. Jahrhundert änderte sich das Leben an der Grenze mehrmals. Vor allem nach dem Ersten Weltkrieg, als die Region Klaipėda von Deutschland abgetrennt wurde. Wer im Umkreis von 15 km um die Grenze lebte, hatte eine Grenzkarte. Einmal pro Woche durfte man 1 kg Butter, 20 Eier, 2 kg Fleisch, einen Vogel oder ein Tier aus Klaipėda zollfrei einführen. Viele machten davon Gebrauch, da landwirtschaftliche Produkte in der Region Klaipėda viel billiger waren. Der hohe Preisunterschied führte zu Spekulation und Schmuggel. Das Grenzgebiet änderte sich nach der Annexion Klaipėdas durch Nazi-Deutschland im März 1939.

Die Mündung des Flusses Sventoji bei Smalininkai ist ein Ort von besonderer Bedeutung, denn seit 1422 verläuft die Staatsgrenze zwischen Kleinlitauen und Großlitauen an dieser Stelle, die für 500 Jahre unverändert geblieben ist.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Birthplace / Home. 1950

THIRD DESTINATION ON THE ROUTE: „BRIDGE OVER THE ŠVENTOJI” (at the parking lot)

You are at a historical site near the bridge over the Šventoji River. This river was a state border for a long time. As early as 1422, the Treaty of Melno established a state border between the Teutonic Order and the Grand Duchy of Lithuania (between Lithuania Minor and Lithuania Major), which remained one of the most permanent borders in Europe until the middle of the 20th century.

Life on the border changed several times in the 20th century. Especially after the First World War, when the Klaipėda region was separated from Germany. Anyone living within 15 km of the border had a border card. Once a week, you were allowed to import 1 kg of butter, 20 eggs, 2 kg of meat, a bird or an animal from Klaipėda duty-free. Many people took advantage of this, as agricultural products were much cheaper in the Klaipėda region. The high price difference led to speculation and smuggling. The border area changed after the annexation of Klaipėda by Nazi Germany in March 1939.

The mouth of the Sventoji River near Smalininkai is a place of special significance, as the state border between Lithuania Minor and Lithuania Major has run along this point since 1422 and has remained unchanged for 500 years.

5 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Tiltelis už sodybos per Šventąją / Die Brücke über die Šventoji hinter dem Gehöft / The Bridge over the Šventoji behind the Farmstead

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Mamutė ant tiltelio. 1983 m.

Šiame miniatiūros motyve matomas tiltelis sutinkamas ne viename dailininkės darbe. Lidija Meškaitytė su mama ateidavo čia atsigaivinti, plautis kojas, pasisemti vandens laistymui ir prausimuisi, gėrėdavosi vandeniu ir srovės suneštu miško smėliu. Per šį tiltelį Lidija Meškaitytė eidavo miškan, link Pašvenčio ežero, kur piešdavo įvairiausius peizažus.

Šventoji arba Šventoja – upelis Smalininkų apylinkėje, Nemuno dešinysis intakas, kurio ilgis 9 kilometrai. Prasideda šioje vietovėje, Anšvenčių miške.

Nuo Melno taikos (1422 m.) iki 1923 m. ir 1939–1944 m. upelio žemupiu ėjo valstybės siena tarp Kryžiuočių ordino valstybės (vėliau Prūsijos, Vokietijos imperijos) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau Rusijos imperija, Lietuvos Respublika).

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Mütterchen auf der Brücke. 1983

Das Motiv der Brücke in dieser Miniatur findet sich in mehreren Werken der Künstlerin wieder. Lidija Meškaitytė und ihre Mutter kamen hierher, um sich zu erfrischen, ihre Füße zu waschen, Wasser zum Tränken und Waschen zu schöpfen und das Wasser und den vom Bach mitgeführten Waldsand zu genießen. Lidija Meškaitytė pflegte über diese Brücke in den Wald zu gehen, in Richtung des Sees von Pašvenčis, wo sie verschiedene Landschaften malte.

Šventoji oder Šventoja – ein Bach im Bezirk Smalininkai, rechter Nebenfluss des Nemunas, 9 km lang. Er entspringt in dieser Gegend, im Wald von Anšvenčiai.

Seit dem Frieden von Melnosee (1422) bis 1923 und von 1939 bis 1944 war der Unterlauf des Baches die Staatsgrenze zwischen dem Deutschordensstaat (später Preußisches Reich, Deutsches Reich) und dem Großfürstentum Litauen (später Russisches Reich, Litauische Republik).

Miniature: Lidija Meškaitytė. Mother on the Bridge. 1983

The motif of the bridge in this miniature can be found in several works of the artist. Lidija Meškaitytė and her mother came here to refresh themselves, wash their feet, draw water for drinking and washing and enjoy the water and the forest sand carried by the stream. Lidija Meškaitytė used to cross this bridge into the forest in the direction of Lake Pašvenčis, where she painted various landscapes.

Šventoji or Šventoja – a stream in the Smalininkai district, right tributary of the Nemunas, 9 km long. It rises in this area, in the forest of Anšvenčiai.

From the Treaty of Melno (1422) to 1923 and from 1939 to 1944, the lower course of the stream was the state border between the Teutonic Order State (later the Prussian Empire, German Empire) and the Grand Duchy of Lithuania (later the Russian Empire, Lithuanian Republic).

6 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Baublys prie sodybos / Baublys auf dem Gehöft / Baublys on the Farmstead

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Sodyba. 1982 m.

Prieš Jūsų akis – privati sodyba ir jos teritorijos pakraštyje 1979 m. statytas Baublys. Šio statinio atsiradimą įkvėpė rašytojo, istoriko Dionizo Poškos Bijotuose išlikę Baubliai–muziejai.

Šioje sodyboje esantis Baublys pagamintas iš ąžuolo, kuris augo Smalininkuose. Storiausios nuopjovos viduje buvo įrengtas altanas, uždengtas stogas, išskirtas langelis, ir toks ąžuolo kamiene įrengtas kambarėlis pavadintas Baubliu. Šis vardas buvo siejamas su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubilu.

Baublys, kurį matote, priklauso privatiems asmenims. Tad, gerbiant jų privatumą, šiuo nuostabiu statiniu pasigėrėti galime tik iš tolo.

Smalininkuose yra išlikusi įspūdinga ąžuolų alėja, kuri – ilgiausia bei seniausia Europoje, joje priskaičiuojama apie 200 ąžuolų. Vietos bendruomenės organizuoja ąžuolų atsodinimo akcijas, todėl čia esančių medžių amžius svyruoja, tačiau galima išvysti gausybę ąžuolų, kurių amžius daugiau nei 200 metų.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Gehöft. 1982

Vor Ihnen befindet sich ein privates Bauernhaus und das 1979 erbaute „Baublys“ am Rande seines Geländes. Dieses Gebäude wurde von den Baublis-Museen inspiriert, die der Schriftsteller und Historiker Dionysius Poška in Bijotai erhalten hat.

Der Baublys in diesem Gehöft ist aus Eichenholz gefertigt, das in Smalininkai gewachsen ist. In den dicksten Teil der Eiche wurde eine Nische gebaut, das Dach gedeckt, ein Fenster herausgeschnitten – dieser kleine Raum im Stamm der Eiche wird „Baublys“ genannt. Dieser Name wurde mit Bubil, dem alten litauischen Gott des Honigs, in Verbindung gebracht.

Der Baublys, den Sie sehen, ist in Privatbesitz. Aus Respekt vor den Eigentümern kann dieses schöne Bauwerk nur aus der Ferne bewundert werden.

In Smalininkai gibt es eine beeindruckende Eichenallee – die längste und älteste in Europa – mit etwa 200 Eichen. Lokale Gemeinschaften organisieren Pflanzaktionen, daher variiert das Alter der Bäume; viele von ihnen sind jedoch über 200 Jahre alt.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Homestead. 1982

In front of you is a private homestead and the “Baublys”, built in 1979 on the edge of its grounds. This structure was inspired by the Baublis museums preserved by the writer and historian Dionysius Poška in Bijotai.

The baublys at this homestead is made from an oak that grew in Smalininkai. Inside the thickest cut a small pavilion-like room was created: a roof was added, a small window cut out, forming a tiny chamber within the oak trunk – called a “baublys”. The name is associated with Bubil, the ancient Lithuanian god of honey.

The Baublys you see is privately owned. Out of respect for the owners’ privacy, this remarkable structure can only be admired from a distance.

Smalininkai boasts an impressive oak alley – the longest and oldest in Europe – with around 200 oaks. Local communities organise replanting campaigns, so the trees vary in age; many specimens are more than 200 years old.

7 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Smalininkų technologijų ir verslo mokykla / Schule für Technik und Wirtschaft in Smalininkai / School of Technology and Economics in Smalininkai

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Technikumo statyba. 1962 m.

1954 m. buvusioje vandens ūkio mechanizacijos mokyklos vietoje, Smalininkų miestelio centre, įkurtas žemės ūkio mechanizacijos technikumas.

Mokyklos kūrimo pradžia buvo sunki. Šalia pagrindinio technikumo pastato – seno mūrinio dviejų aukštų namo – stovėjo tik mediniai garažai, todėl daugelis mokinių apsigyveno pas miestelio gyventojus. Moksleiviai ir dėstytojai patys remontavo ir įrenginėjo mokyklos pastatą: įdėjo duris, langus, vedė elektrą. Pirmieji mokiniai – technikai-mechanikai – sutaisė sulūžusį automobilį GAZ-67 ir savarankiškai mokėsi važiuoti, nes instruktorių nebuvo. Mokinių būrys buvo negausus.

Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikumas kasmet augo ir plėtėsi. 1965 m. už miestelio į šiaurę išaugo naujas technikumo korpusas: erdvus mokomasis kompleksas, moksleivių bendrabučiai, gyvenamieji namai dėstytojams ir darbuotojams, didelės mokomosios-gamybinės dirbtuvės, stadionas, sporto aikštynas, pasodintas parkas.

Nuo 2006 m. liepos 1 d., Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu, ši mokykla pakeitė pavadinimą ir tapo Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, kuri sėkmingai ruošia mokinius ir šiandien.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Bau einer Technologie- und Wirtschaftsschule. 1962

1954 wurde im Zentrum von Smalininkai auf dem Gelände der ehemaligen Schule für Wassermechanisierung die Technische Hochschule für landwirtschaftliche Technik gegründet.

Der Beginn der Schule war schwierig. Neben dem Hauptgebäude der Fachschule – einem alten zweistöckigen Backsteinhaus – gab es nur hölzerne Garagen, daher wohnten viele Schüler bei den Stadtbewohnern. Schüler und Lehrkräfte renovierten und richteten das Schulgebäude selbst her: Sie setzten Türen und Fenster ein und legten Strom. Die ersten Schüler – Automechaniker – reparierten einen defekten GAZ-67 und lernten mangels Fahrlehrern selbstständig das Fahren. Die Zahl der Auszubildenden war gering.

Die Fachschule wuchs und erweiterte sich jedes Jahr. 1965 entstand nördlich der Stadt ein neuer Gebäudekomplex: ein geräumiger Bildungscampus mit Schülerwohnheimen, Wohnungen für Lehrkräfte und Mitarbeitende, großen Ausbildungs- und Produktionswerkstätten, Stadion, Sportplätzen und einem gepflanzten Park.

Am 1. Juli 2006 erhielt die Einrichtung per Beschluss des Bildungs- und Wissenschaftsministeriums den Namen Schule für Technik und Wirtschaft Smalininkai, die bis heute erfolgreich ausbildet.

Miniature: Lidija Meškaitytė. Construction of the technical school. 1962

In 1954, the Technical College of Agricultural Engineering was established in the centre of Smalininkai on the site of the former School of Water Mechanization.

The early years were challenging. Next to the main building – an old two-storey brick house – there were only wooden garages, so many students lodged with townspeople. Students and teachers renovated and fitted out the school themselves: installing doors, windows and electricity. The first students – auto mechanics – repaired a broken GAZ-67 and learned to drive on their own, as there were no instructors. The cohort was small.

The agricultural technical school grew and expanded year by year. In 1965, north of the town, a new campus arose: a spacious teaching complex, dormitories, housing for staff, large training-production workshops, a stadium, sports grounds and a planted park.

On 1 July 2006, by order of the Minister of Education and Science, the institution was renamed the Smalininkai School of Technology and Economics, which continues to educate students successfully today.

8 MARŠRUTO OBJEKTAS:

Uostas ir prieplauka / Hafen und Pier / Harbor and Pier

Lidijos takais

Miniatiūra: Lidija Meškaitytė. Smalininkų prieplauka. 1961 m.

Prieš akis matote senąjį pylimą ir Smalininkų uostą, kuriame dar visai neseniai vyko intensyvus laivų eismas, o pylimu kursavo traukiniai su kroviniais pripildytais vagonais.

Lemiamą vaidmenį Smalininkų raidoje suvaidino nuo XVIII a. vidurio prasidėjęs medienos plukdymas iš Nemuno aukštupio miškų į Prūsiją. Sezono metu iš Nemuno aukštupio Smalininkus kasdien pasiekdavo 60–80 sielių, čia juos perimdavo vietos ekspeditoriai. XIX a. Smalininkai tapo vienu svarbiausių Rytprūsių vidaus laivybos uostų. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas turėjo čia sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę.

Intensyvėjant laivybai ir atsiradus garlaiviams, uostas 1886–1888 m. rekonstruotas: pastatyti akmeniniai vandens matuoklės laiptai, o akmenimis grįsti pylimo šlaitai saugojo uoste sustojusius laivus nuo ledų sangrūdų ir smarkesnių vėjų. Uoste galėjo peržiemoti 60 baidokų ir didelių krovininių valčių. Šalia uosto veikė laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai.

1902 m., nutiesus siaurojo geležinkelio liniją iki Smalininkų, 450 m ilgio pylimas sujungė geležinkelio stotį su uostu. Kroviniai buvo tiesiai perkraunami iš laivų į vagonus ir vežami iki Mikytų, kur linija šakojosi į Pagėgius ir Tilžę.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Smalininkuose daugumą gyventojų sudarė laivininkai, prekybininkai, ekspeditoriai, valdininkai, amatininkai ir kiti. Medienos verslas klestėjo, šalia uosto buvo du viešbučiai su restoranais, kuriuose sezono metu girdėjosi daugelio tautų kalbos.

Šiandien uostas tvarkomas privačiomis lėšomis: atlikti valymo ir gilinimo darbai, kuriama infrastruktūra, veikia mažųjų laivų prieplauka. Vaikštant pylimu galima prieiti pasienio su Rusija pradžios ženklinimą – kitame krante jau matoma Kaliningrado sritis.

Miniatur: Lidija Meškaitytė. Die Anlegestelle in Smalininkai. 1961

Hier sehen Sie den alten Damm und den Hafen von Smalininkai, wo noch vor nicht allzu langer Zeit reger Schiffsverkehr herrschte und Züge mit Waggons voller Ladung den Damm passierten.

Der ab Mitte des 18. Jahrhunderts einsetzende Holztransport aus den Wäldern des oberen Memelgebiets nach Preußen spielte eine entscheidende Rolle für die Entwicklung Smalininkais. Während der Saison erreichten täglich 60–80 Flöße aus dem Oberlauf der Memel die Stadt, wo sie von örtlichen Spediteuren übernommen wurden. Im 19. Jahrhundert wurde Smalininkai zu einem der wichtigsten Binnenschifffahrtshäfen Ostpreußens. Jedes Schiff, das die Memel befuhr, musste hier anhalten, um die Zollkontrolle zu passieren.

Mit zunehmender Schifffahrt und dem Aufkommen von Dampfschiffen wurde der Hafen 1886–1888 umgebaut: Es wurden Steintreppen zur Pegelmessung gebaut, und die steinernen Böschungen schützten die Schiffe vor Eisgang und starkem Wind. Der Hafen bot Platz für bis zu 60 Baidaks und große Frachtkähne. Neben dem Hafen befand sich eine Werft, in der Schiffe von bis zu 30 Metern Länge gebaut wurden.

Im Jahr 1902 verband ein 450 Meter langer Damm den Bahnhof der neu gebauten Schmalspurbahn mit dem Hafen. Die Güter wurden direkt von den Schiffen in die Waggons verladen und bis nach Mikytai transportiert, wo sich die Bahnlinie in zwei Zweige – nach Pagėgiai und Tilžė – teilte.

Vor dem Ersten Weltkrieg bestand die Bevölkerung Smalininkais hauptsächlich aus Reedern, Händlern, Spediteuren, Beamten, Handwerkern und anderen. Das Holzgeschäft florierte, und in der Nähe des Hafens gab es zwei Hotels mit Restaurants, in denen während der Saison die Sprachen vieler Nationen der Welt zu hören waren.

Heute wird der Hafen mit privaten Mitteln verwaltet und gepflegt, es wurden Reinigungs- und Baggerarbeiten durchgeführt, Infrastruktur geschaffen und ein kleiner Yachthafen eingerichtet. Ein Spaziergang entlang des Dammes führt zum Grenzzeichen zu Russland – auf der anderen Seite liegt bereits das Kaliningrader Gebiet.

Miniature: Lidija Meškaitytė. The pier in Smalininkai. 1961

Before you stands the old embankment and the port of Smalininkai, where not long ago there was busy ship traffic and trains with wagons full of goods moved along the causeway.

The transportation of timber from the upper Nemunas forests to Prussia, which began in the mid-18th century, played a decisive role in the development of Smalininkai. During the season, 60–80 timber rafts from the upper reaches of the Nemunas arrived daily, where they were handled by local forwarders. In the 19th century, Smalininkai became one of the most important inland ports of East Prussia. Every ship sailing the Nemunas had to stop here for customs inspection.

As navigation intensified and steamships appeared, the port was reconstructed in 1886–1888: stone gauge stairs were built, and the stone-paved embankments protected the moored vessels from ice jams and strong winds. The port could accommodate up to 60 baidaks and large cargo boats. Next to the harbor there was a shipyard where vessels up to 30 meters long were built.

In 1902, after the narrow-gauge railway reached Smalininkai, a 450-meter embankment connected the station to the harbor. Cargo was transferred directly from ships to wagons and transported to Mikytai, where the railway split into two branches – to Pagėgiai and Tilžė.

Before World War I, most of Smalininkai’s residents were shipowners, merchants, freight forwarders, officials, craftsmen, and others. The timber business thrived, and near the port there were two hotels with restaurants, where one could hear many of the world’s languages during the busy season.

Today, the harbor is maintained with private funds: cleaning and dredging works have been carried out, infrastructure is being developed, and a small boat marina operates. Walking along the embankment, one reaches the marker of the Russian border – the Kaliningrad region can already be seen across the river.